Pasaulio didieji epai vs. anime/blokbasteriai/pasakos/etc.

Įsisukus į kasdienybės ratą iš tiesų reikšmingos vertybės apsitraukia lyg kokia migla, kurioje galbūt ir galima įžiūrėti jų kontūrus, bet dažniausiai žiūrime kiaurai jas. Turint omeny, kad greičiausiai negimstame su tvirtomis nuostatomis ir požiūriu į gyvenimą, bet įgyjame juos gyvenimo eigoje, galima daryti prielaidą, kad egzistuoja ir galimybė tas įgytas vertybes pakeisti. Jeigu grįžus namo po darbo jaučiamės gerai atsiduodami tokiems malonumams kaip skanus maistas, geras filmas ar knyga ir sėdėjimas pusiau gulomis lovoje, galbūt tai yra ženklas, kad nebematome tikrųjų ir svarbiausių vertybių savo gyvenime. Vergavimas juslėms niekada neveda į gera. Niekas nesiginčija, kad po darbo reikalingas ir poilsis, tačiau kokį laisvalaikį pasirenkame, priklauso tik nuo mūsų. Kartais reikalingi įkvepiantys tekstai padedantys atverti akis ir suprasti, kad eita ne tuo keliu arba tiesiog sustingta vietoje, negalint apsispręsti, kuriuo keliu patraukti.

Ar kada nors atkreipėte demesį į tai, kad visi didieji klasikiniai epai yra itin tragiški, o jų pabaigos be galo tolimos mums įprastiems holivudiškiems happy-end’ams? Netgi pasiekę savo užsibrėžtus tikslus pagrindiniai (protagonistiniai) veikėjai vis tiek išgyvena didžiulį nusivylimą: Gilgamešas netenka stebuklingos nemirtingumą suteikiančios žolelės ir yra priverstas susitaikyti su savo, kaip mirtingojo, likimu; Rama negali mėgautis taip sunkiai susigrąžintos žmonos draugija ir kenčia vienatvę; Pandavai – pagrindiniai Mahabharatos veikėjai – pačių sukeltame kare tragiškai žuvus beveik visiems giminaičiams ir bendražygiams, nesėkmingai bando dar gyvi būdami pasiekti dangų, tačiau galiausiai patenka į pragarų pasaulius (faktiškai, baigia savo gyvenimus ritualine savižudybe). Keistą jų sąjungininko Krišnos mirtį taip pat galima traktuoti kaip sąmoningą pasitraukimą iš gyvenimo, o visą tragediją užbaigia Krišnos pastatyto Dvarakos miesto nugrimzdimas į vandenyno gelmes. Netgi Odisėjos pabaigos nepavadinsi tikrai laiminga – juk Odisėjas, visą gyvenimą sugaišęs dramatiškai ir nenorimai kelionei, grįžęs namo jau buvo nebe jaunas žmogus. Tokia tekstodaros logika iš esmės prieštarauja įprastai didaktinei (pamokomajai) daugumos kūrinių kūrimo metodikai: nuo liaudiškų pasakų iki minėtų holivudiškų blokbasterių, kurie lyg programuoja žmogų – jei elgsies teisingai, tai viskas bus gerai ir išbandymai baigsis laiminga pabaiga.

Ir visgi būtent šie, herojų nelaimėmis persisunkę, kūriniai tikrai suformuoja kultūrą. Vidinių dvasinių nuojautų vedami, arba galbūt kolektyviniame pasąmoniniame lygmenyje mes jaučiame, kad jie talpina savyje kažką svarbaus ir pamokančio, ką galime suvokti ne išskirdami ir išskaidydami kūrinio turinį į atskiras detales ar smulkius epizodus, bet aprėpdami visą siužetą globaliai. Ta pati Mahabharata marga pamokomų intarpų, etinių dialogų bei dharmos aiškinimų. Tačiau baigus skaityti vis tiek lieka klausimas: kodėl gi herojai, kurie taip tiksliai ir paklusniai sekė dharma, nusivylė ir žuvo? Ar gali dharma prieštarauti sau pačiai? Atsakymą į šį klausimą randame Bhagavad Gitoje, kur Ardžunos lūpomis sukuriamas prieštaravimas: abu įvykių baigmės variantai – tiek dalyvavimas mūšyje, tiek pasišalinimas iš jo – vienodai nepalankūs ir negali būti teisingi dharmos požiūriu. Ir nors atrodytų, kad Krišna išsklaido abejones, tolimesnė pasakojimo eiga yra tragiška.

Ką gi iš tikrųjų norėjo pasakyti senųjų epų autoriai? Galbūt tai, kad jei teorija prieštarauja faktams, tai tuo blogiau teorijai? Galbūt kiekvieną iš epų reikėtų panagrinėti kaip savotišką mentalinę simuliaciją – bandymą teoriškai įsivaizduoti, prie kokių pasekmių esant kritinėms sąlygoms privestų esantys socialiniai vaizdiniai ir reikalavimai; surasti ir išryškinti paslėptus vidinius prieštaravimus ir tokiu būdu aktualizuoti diskurso ribą? Kalbant paprasčiau, perpratę Mahabharatą įsisąmoniname, jog tradicinės vedinės vertybės ir dharmos suvokimas prieštarauja vienas kitam, todėl neįtikina dharmos ir vedų mokymų sekėjų kurio nors iš mokymų pirmumu ar teisingumu net ir tuo periodu, kai buvo kuriami didieji epai. Neatsitiktinai, iš karto po pagrindinio Mahabharatos siužeto suformavimo, Indija „sprogo“ naujais mokymais, pasižymėjusiais sudėtingesniais diskursais ir dorovės prinicipais – nuo Upanišadų iki budizmo ir džainizmo. Tas pats įvyko ir Graikijoje, kur pradėjo formuotis filosofija…

Štai jums ir gilus dvasinis didžiųjų epų skirtumas nuo pasakų ir blokbasterių. Pirmieji verčia suabejoti principų, kuriais vadovaujasi žmogus, teisingumu, iš naujo permąstyti etinius ir moralinius gyvenimo pagrindus bei skatina išeiti už įprastų diskursų ribų. Tai literatūra tikrai dvasiškai stipriems žmonėms. Antrieji gi užliūliuoja saldžiomis pasakomis, stiprina iliuzijų ribas, versdami žmogų pasilikti jam įprastame kevale. Skaitydami didžiuosius epus, mes kartu su visa žmonija einame dvasinės raidos keliu, aktualizuodami globalius diskursus, rasdami jų ribas ir plėsdami jas savo sąmonėje, kad asmeniškai įsitikintume sudėtingesnių koncepcijų būtinybe. Tačiau netgi turėdami po ranka Mahabharatą galime nepastebėti joje išdėstytos minties. Neatsitiktinai įvairiausi religiniai veikėjai nuo Rytų iki Vakarų bando nagrinėti savuosius tekstus gabaliukais, trumpomis citatomis, atsisakydami net minties gvildenti juos pilnai ir platesniuose kontekstuose. Tai leidžia smulkiai ištyrinėti medžius, taip ir nepastebint miško, kurį jie sudaro.

Pramāna – „teisingas“ žinojimas – tai pirmoji Patandžalio vritti, nurodanti ir vieną iš fundamentaliausių dvasinės raidos pagrindų – esančio diskurso ribų suvokimą, vedantį prie pažiūrų ir vaizdinių, o kartu ir elgesio formų, plėtimo ir sudėtingėjimo. Šri Šailendros Šarmos Bhagavad Gitos vertime Krišna sako: „Nieko nėra pasaulyje labiau apvalančio kaip išmintis.“ [4, 38]  Penkto skyriaus 14-oje šlokoje panaši mintis išreiškiama tokiais žodžiais: „…išsilaisvinti galima tik įgyjus žinojimą. Jogo nebetraukia joks jam pažįstamas materialaus pasaulio objektas“.

[laisvas vertimas by Diman]

Šaltiniai:

http://yogasutra-comment.blogspot.com/2014/03/blog-post_20.html

http://www.shailendrasharma.org/gita-commentary

 

Share
Posted in Rašinėliai | Tagged , , | Leave a comment

Kas nutiko Kokopelli?

„Remiantis mano protėvių iš Laguna Pueblo pusės pasakojimais, mes atėjome iš trečiojo pasaulio (sipapu arba požeminio pasaulio) į ketvirtąjį. Tai įvyko labai seniai. Taip seniai, kad kai žmonės išėjo į ketvirtąjį pasaulį, jie turėjo laukti, kol jų motina Iyatiku praneš, kad žemė jau pasiruošusi juos priimti. Naiya Iyatiku, mūsų brangioji motina, Gražioji Kukurūzų Moteris, aiškino, kad saulė tekės keturis kartus, tačiau žmonės galės išeiti tik tada, kai ji patekės ketvirtąjį kartą rytuose. Tądien ji pati pasirodysianti jodina ant saulės, o kelią jai rodys Kokopelli – kuprius, grojantis fleita, iš kurios veršis begalės drugelių. Kokopelli vardu yra žinomas Pueblo hopių kuprius fleitininkas. Remiantis etnologais ir informacija randama petroglifuose, Kokopelli piktogramai būdingi trys skiriamieji bruožai: kupra, fleita ir stačias įspūdingų matmenų falas. Tačiau vargšas Kokopelli! Panašu, kad jis neatitiko Senojo Misionieriaus taisyklių ir prarado savo joie de vivre, nes [šiandien jis] liūdnai strakalioja sienų apmušaluose, ant virtuvinių rankšluosčių, puodkėlių, pirkinių krepšių, marškinėlių ir brangių bronzinių aplikacijų be savojo džiugaus vyriškumo. Galbūt ši liūdna netektis yra užuomina į visas kolonizacijos neteisybes ir į visa tai, kas pripildo indėnų širdis pykčio.“

[Gunn Allen, P. 1998. Off the Reservation: Reflections on Boundary-Busting, Border-Crossing Loose Canons. Boston: Beacon Press, p. 1]

Originalios piktogramos:

Kokopelli and receptive female at Galisteo Basin of New Mexico Kokopelli in Canyonlands National Park

Šiandieninės replikos:

 

Share
Posted in Citatos, Rašinėliai | Tagged , , , , | Leave a comment

Pietų Kalifonijos Paukščių dainiai

„Mūsų stiprybė – mūsų dainose“

Alvino Siva (Cahuilla genties dainininkas)

Paukščių dainos yra daugiausiai Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakariuose paplitusi tradicinė Amerikos indėnų muzikos rūšis. Tai yra ritmiškos dainos atliekamos akompanuojant iš moliūgo padarytomis tarškynėmis. Yra žinoma, kad šios dainos gyvuoja mažiausiai 10 000 metų, o pasak sakytinės tradicijos, ir dar ilgiau, galbūt netgi 25 000 metų. Tuo metu jas dainavo pirmieji dabartiniame pietinės Kalifornijos regione gyvenę Cahuilla genčių grupės indėnų protėviai. Šiandien paukščių dainų tradicija yra tęsiama jų propropro…vaikaičių. Cahuilla genčių atstovai yra surinkę daugiau nei 365 dainas, skirtas pagerbti kiekvienai metų dienai.

Vienas iš Cahuilla pasaulio sukūrimo naratyvų pasakoja istoriją apie tuos laikus, kai visi dar buvome paukščiai ir turėjome triskart apskristi aplink pasaulį prieš surasdami vietą gyventi sėsliai. Siekiant pagerbti šį skrydį, paukščių dainos tradiciškai yra dainuojamos 3 dienas.

Kaimyninės gentys, iš Cahuilla indėnų perėmusios jų dainas ir pasidalinusios savosiomis, sukūrė ilgalaikį kultūrinį ryšį tarp Šiaurės Amerikos pietvakariuose gyvenusių genčių. Paukščių dainos tapo jungiamąja grandimi, suvienijusia skirtingas gentis ir skirtingas kartas. Jos yra augančio čiabuviškos kultūros atgaivinimo judėjimo dalis, parodanti, kad kultūriniai praradimai yra tik viena medalio pusė ir kad indėnai dar turi ką papasakoti.

Apie atgimstančią Paukščių dainių tradiciją 2009 metais sukurtas filmas Sing Birds (Dainuojantys paukščiai):

Kitas filmas We Are Birds (Mes Esam Paukščiai) turi pasirodyti šiais metais. Kol kas kūrėjai pateikė ištraukas iš filmo:

Šaltinis: http://www.powwows.com/2013/02/11/we-are-birds-california-bird-singing-documentary/#ixzz32A2eMsD3

Share
Posted in Rašinėliai | Tagged , , , , | 2 Responses

Kas yra kosmopolitizmas?

Skirtingų tautybių žmonėms važiuoti metro Niujorke ir dainuoti ukrainietiškas dainas pritariant azijietės grojamai tradicinei kinų liutniai – pipai.

Share
Posted in Aforizmai | Tagged | Leave a comment

Akademinio rašymo ypatumai

„Tokia atvirkštinė dalykų tvarka – pirmiausia aprašyti reiškinius ir tik po to suvokti savo rašinio esmę – gali pasirodyti keista ar net ydinga, tačiau, mano nuomone, daugeliu atvejų tai yra standartinė procedūra kultūrinėje antropologijoje.“

[Clifford Geertz. Kultūrų interpretavimas]

Share
Posted in Citatos | Tagged , | Leave a comment

Išminčius Bhrigu ir visos žmonijos horoskopai

Bhrigu

Maharišis Bhrigu yra indų astrologijos (Džiotiš) tėvas, parašęs pirmąjį astrologinį traktatą – Bhrigu Samhita, kuriame užfiksuotas visų gyvų šios visatos būtybių likimas. Kas yra žinoma apie šį didį astrologą ir išminčių?

Išminčius Bhrigu nėra minimas Vedose, tačiau jo vardas randamas Šivos ir Vajaus Puranose. Nors jis nebuvo vienas iš Saptarišių (septynių rišių) aprašomų Vedose (tiksliau Brahmanose ir Upanišadose), vėlesniais laikais Bhrigu buvo skirta vieta tarp pirmųjų išminčių. Astronomiškai Bhrigu (kitaip Alkaidas arba Benetnašas) priklauso Ursa Major žvaigždynui (Didiesiems Grįžulo Ratams). Jis taip pat minimas Bhagavad Gitoje, kur Krišna sako: „tarp iškilių išminčių aš esu Bhrigu.“

Bhrigu neabejotinai buvo vienas iš manasa-putra (sūnūs, gimę iš Brahmos minties). Kūrėjas Brahma, prieš įsivaizduodamas kaip turi atrodyti kūrinija, iš savo minties sukūrė sau pagalbininkus, kurie padėtų jam kūrimo procese. Bhrigu buvo vienas iš dešimties manasa-putra, arba kitaip, Pradžapatis.

Bhrigu gyveno Himalajų kalnų regione, dabartinėje Utar Pradešo teritorijoje. Jis vedė Khijati, Dakšos (Brahmos sūnaus, sukurto iš dešiniojo jo nykščio) dukterį, ir susilaukė dviejų sūnų, kuriuos pavadino Data ir Vidhata. Trečiasis sūnus Šukra (Venera) yra net labiau žinomas nei tėvas. Išminčius Čijavana taip pat laikomas Bhrigu palikuonimi.

Remiantis Bhrigu sistema, kiekvienam iš mūsų pagal gimimo datą ir laiką yra sudarytas horoskopas, kuriame aprašyti mūsų ankstesni ir būsimi gyvenimai bei, žinoma, dabartinis gyvenimas. Žmogaus, kuris ateina astrologinės konsultacijos, vardas, tėvavardis ir netgi konsultacijos data bei laikas buvo apskaičiuoti išminčiaus Bhrigu ir vėliau padiktuoti Viešpačiui Ganešai, kuris ir užrašė mūsų visų asmeninius horoskopus. Deja, didžioji dalis autentiškų įrašų ant palmių lapų ir bhoj-patra (medžio žievės) dingo, tačiau kai kurie asmeniniai horoskopai yra perrašyti ir išsaugoti popieriuje. Sakoma, kad Utar Pradešo brahminai, turėję šiuos horoskopus, Aurangzebo valdymo metu pabėgo į Hošiarpurą, Pandžabį – sikhų valstybę, kur jie buvo saugūs nuo mogolų persekiotojų. Hošiarpuras ir šiandien yra pagrindinis Bhrigu sistema besivadovaujančių astrologų centras, kur dešimtys senųjų astrologų palikuonių praktikuoja savo meną.

Yra žinoma, kad Bhrigu sudaryti asmeniniai horoskopai yra prieinami ne tik indams, bet ir užsieniečiams, kurių vardai ir kitos detalės yra užfiksuoti senoviniuose lapuose. Sekdami nuoroda galite paskaityti trumpą pasakojimą (anglų k.) iš europiečio vizito pas Bhrigu astrologą 1990 metais. Su kito užsieniečio liudijimu apie nepakartojamą patirtį bibliotekoje, kurioje saugomi horoskopai, galima susipažinti šiuose video įrašuose: čia ir čia.

Toliau pateikiama legenda apie Bhrigu Samhita atsiradimą.

 

ISTORIJA APIE IŠMINČIŲ BHRIGU IR DIEVIŠKĄJĄ TREJYBĘ

 

Žmonių gerovei ant Sarasvati upės kranto reikėjo atlikti Maha Jadžną (Vedomis paremtą ritualą), todėl tam tikslui pakrantėje susirinko rišiai. Išminčius Narada prakalbo į Maharišį Bhrigu ir paklausė, ką iš Dieviškosios Trejybės reikėtų pakviesti kaip svarbiausią svečią dalyvauti Maha Jadžnoje – Brahmą, Višnų ar Šivą? Bhrigu, išklausęs Naradą, atsakė, jog išsiaiškins, kuris Trejybės narys yra tinkamiausias.

Pirmiausiai išminčius Bhrigu nuėjo į Brahmaloką aplankyti Kūrėjo Brahmos, tačiau daugiaveidis Brahma buvo pernelyg užsiėmęs Vedų giedojimu, maldų kalbėjimu ir savo žmonos Sarasvati stebėjimu, kad atkreiptų dėmesį į Bhrigu. Ūmus Bhrigu, užsirūstinęs dėl nepagarbos jo asmeniui, prakeikė Brahmą, kad jam nebūtų statomos šventyklos Kalijugos metu.

Tuomet Bhrigu užkopė į Kailašą pas Dievą Šivą, tačiau pastarasis buvo užsiėmęs meilės žaidimais su Parvati. Supykęs Bhrigu prakeikė Šivą, kad būtų garbinamas ne jo asmuo, bet lingamas.

Galiausiai išminčius nukeliavo į Vaikunthą – Viešpaties Višnaus buveinę – kur Višnus snūduriuodamas ilsėjosi ant Šešnago (mitinės gyvatės su šešiomis galvomis) kartu su savo žmona Mahalakšmi. Nesulaukdamas Višnaus reakcijos į savo pasirodymą, Bhrigu užlipo Dievui ant krūtinės, nuo ko Višnus pabudo ir be jokios nuoskaudos paklausė Bhrigu, ar jis nesusižeidė savo švelnių kojų į jo tvirtą krūtinę? Išminčius Bhrigu buvo nuoširdžiai sužavėtas Viešpaties Višnaus nuolankumu ir nusprendė, kad jis yra vertas būti pakviestas į Maha Jadžną.

Visgi Mahalakšmi apmaudavo dėl vyro patirtos užgaulės, todėl prakeikė Bhrigu prisiekdama, kad niekada neparodys savo malonės brahminams, taigi jie niekada nesukaups turto ir kitų materialių gėrybių. Tai nulėmė, kad Bhrigu apsiėmė įgyvendinti kolosalų projektą – sudaryti visos žmonijos horoskopus, ir taip padėti brahminų varnai užsidirbti pragyvenimui.

[ versta iš V.S. Gopalakrishnan. Bhrigu Samhita: SAGE BHRIGU]

(Bus tęsinys…)

Share
Posted in Rašinėliai | Tagged , , , | 1 Response

Antropologija – profesija be ateities?

Tokių žymių žurnalų kaip Kiplinger ir Forbes 2012 metų duomenimis, antropologija yra pati prasčiausia įsidarbinimo ir uždarbio atžvilgiu specialybė. Abiejų žurnalų būstinės yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kaip ir priešingos nuomonės besilaikančios Amerikos antropologijos asociacijos (AAA), kuri, remdamasi JAV Darbo Departamento išvada, teigia, kad 2010-2020 metų laikotarpiu “antropologų ir archeologų įsidarbinimo lygis išaugs 21 procentu”. Kita vertus, AAA užduotis ir yra apginti antropologijos specialybę, be to, nereikia pamiršti, kad JAV antropologijos mokslo sistema yra kiek kitokia nei Rytų Europoje. Pirma, ten antropologija nėra susieta su etnolologija ar sociologija ir, antra, antropologija Vakarų šalyse savyje talpina tokias disciplinas kaip: sociokultūrinė antropologija, lingvistika, archeologija ir fizinė antropologija.

Be abejo, galima laikytis nuomonės, jog antropologijos studijų dalyką renkasi žmonės, kurie nesiekia tapti pinigus valdančių korporacijų sraigteliu. Priešingai, jas renkasi tie, kuriuos domina, kodėl korporacijos valdo žmones ir jų laiką, kodėl žmonės leidžiasi išnaudojami ir atsisako pilnavertiško gyvenimo, kurį galėtų turėti nebūdami prikaustyti prie kėdžių darbuose nuo devynių iki penkių. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl Kiplinger ir Forbes (netiesiogiai atstovaujantys korporacijų interesus) vertina antropologinį išsimokslinimą kaip neperspektyvų. Visada galima sugalvoti naują konspiracijos teoriją, kad kažkas štai sudaro sąrašus, kaip reikia gyventi ir kokius pasirinkimus daryti. Žinoma, net sovietmečiu egzistavo uždraustų knygų sąrašai (todėl SSRS piliečiai žinojo, kurios knygos vertos skaitymo). Antropologijos patekimas į prasčiausiai apmokamų ir mažiausias įsidarbinimo galimybes teikiančių specialybių pirmąją vietą, galbūt tik parodo, kokia vertinga ši specialybė.

Kol_2

Mano nuomone, antropologai tikrai turi šansų tapti pareikalautais visuomenių tyrėjais dėl globalizacijos nulemto kultūrų, rasių, tautų susiliejimo iš vienos pusės ir nacionalistinių, etninių varžytuvių – kas geresnis, išskirtinesnis, kas turės daugiau valdžios – iš kitos. Kultūrų susidūrimas ir iš to kylantis konfliktas yra neišmanymo produktas. Antropologai būtent ir gali paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, čiabuviai visame pasaulyje taip smarkiai nepatenkinti savo padėtimi ir kodėl tai iš vieno svieto krašto, tai iš kito pasigirsta apie jų keliamumus neramumus. Verslo sektoriui, šiuo metu laikančiam valdžios obuolį, tereikia suprasti, kas gali padėti sprendžiant skirtingų kultūrų gyvenamuose kraštuose kylančias problemas, ir antropologijos garbė bus išgelbėta.

Šaltiniai:

http://www.forbes.com/sites/jennagoudreau/2012/10/11/the-10-worst-college-majors/

http://www.kiplinger.com/slideshow/college/T012-S001-worst-college-majors-for-your-career/index.html#top

http://www.livinganthropologically.com/2012/08/21/anthropology-is-the-worst/

http://www.thisisanthropology.com/anthropological-careers

Share
Posted in Rašinėliai | Tagged | Leave a comment
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos