Įsisukus į kasdienybės ratą iš tiesų reikšmingos vertybės apsitraukia lyg kokia migla, kurioje galbūt ir galima įžiūrėti jų kontūrus, bet dažniausiai žiūrime kiaurai jas. Turint omeny, kad greičiausiai negimstame su tvirtomis nuostatomis ir požiūriu į gyvenimą, bet įgyjame juos gyvenimo eigoje, galima daryti prielaidą, kad egzistuoja ir galimybė tas įgytas vertybes pakeisti. Jeigu grįžus namo po darbo jaučiamės gerai atsiduodami tokiems malonumams kaip skanus maistas, geras filmas ar knyga ir sėdėjimas pusiau gulomis lovoje, galbūt tai yra ženklas, kad nebematome tikrųjų ir svarbiausių vertybių savo gyvenime. Vergavimas juslėms niekada neveda į gera. Niekas nesiginčija, kad po darbo reikalingas ir poilsis, tačiau kokį laisvalaikį pasirenkame, priklauso tik nuo mūsų. Kartais reikalingi įkvepiantys tekstai padedantys atverti akis ir suprasti, kad eita ne tuo keliu arba tiesiog sustingta vietoje, negalint apsispręsti, kuriuo keliu patraukti.
Ar kada nors atkreipėte demesį į tai, kad visi didieji klasikiniai epai yra itin tragiški, o jų pabaigos be galo tolimos mums įprastiems holivudiškiems happy-end’ams? Netgi pasiekę savo užsibrėžtus tikslus pagrindiniai (protagonistiniai) veikėjai vis tiek išgyvena didžiulį nusivylimą: Gilgamešas netenka stebuklingos nemirtingumą suteikiančios žolelės ir yra priverstas susitaikyti su savo, kaip mirtingojo, likimu; Rama negali mėgautis taip sunkiai susigrąžintos žmonos draugija ir kenčia vienatvę; Pandavai – pagrindiniai Mahabharatos veikėjai – pačių sukeltame kare tragiškai žuvus beveik visiems giminaičiams ir bendražygiams, nesėkmingai bando dar gyvi būdami pasiekti dangų, tačiau galiausiai patenka į pragarų pasaulius (faktiškai, baigia savo gyvenimus ritualine savižudybe). Keistą jų sąjungininko Krišnos mirtį taip pat galima traktuoti kaip sąmoningą pasitraukimą iš gyvenimo, o visą tragediją užbaigia Krišnos pastatyto Dvarakos miesto nugrimzdimas į vandenyno gelmes. Netgi Odisėjos pabaigos nepavadinsi tikrai laiminga – juk Odisėjas, visą gyvenimą sugaišęs dramatiškai ir nenorimai kelionei, grįžęs namo jau buvo nebe jaunas žmogus. Tokia tekstodaros logika iš esmės prieštarauja įprastai didaktinei (pamokomajai) daugumos kūrinių kūrimo metodikai: nuo liaudiškų pasakų iki minėtų holivudiškų blokbasterių, kurie lyg programuoja žmogų – jei elgsies teisingai, tai viskas bus gerai ir išbandymai baigsis laiminga pabaiga.
Ir visgi būtent šie, herojų nelaimėmis persisunkę, kūriniai tikrai suformuoja kultūrą. Vidinių dvasinių nuojautų vedami, arba galbūt kolektyviniame pasąmoniniame lygmenyje mes jaučiame, kad jie talpina savyje kažką svarbaus ir pamokančio, ką galime suvokti ne išskirdami ir išskaidydami kūrinio turinį į atskiras detales ar smulkius epizodus, bet aprėpdami visą siužetą globaliai. Ta pati Mahabharata marga pamokomų intarpų, etinių dialogų bei dharmos aiškinimų. Tačiau baigus skaityti vis tiek lieka klausimas: kodėl gi herojai, kurie taip tiksliai ir paklusniai sekė dharma, nusivylė ir žuvo? Ar gali dharma prieštarauti sau pačiai? Atsakymą į šį klausimą randame Bhagavad Gitoje, kur Ardžunos lūpomis sukuriamas prieštaravimas: abu įvykių baigmės variantai – tiek dalyvavimas mūšyje, tiek pasišalinimas iš jo – vienodai nepalankūs ir negali būti teisingi dharmos požiūriu. Ir nors atrodytų, kad Krišna išsklaido abejones, tolimesnė pasakojimo eiga yra tragiška.
Ką gi iš tikrųjų norėjo pasakyti senųjų epų autoriai? Galbūt tai, kad jei teorija prieštarauja faktams, tai tuo blogiau teorijai? Galbūt kiekvieną iš epų reikėtų panagrinėti kaip savotišką mentalinę simuliaciją – bandymą teoriškai įsivaizduoti, prie kokių pasekmių esant kritinėms sąlygoms privestų esantys socialiniai vaizdiniai ir reikalavimai; surasti ir išryškinti paslėptus vidinius prieštaravimus ir tokiu būdu aktualizuoti diskurso ribą? Kalbant paprasčiau, perpratę Mahabharatą įsisąmoniname, jog tradicinės vedinės vertybės ir dharmos suvokimas prieštarauja vienas kitam, todėl neįtikina dharmos ir vedų mokymų sekėjų kurio nors iš mokymų pirmumu ar teisingumu net ir tuo periodu, kai buvo kuriami didieji epai. Neatsitiktinai, iš karto po pagrindinio Mahabharatos siužeto suformavimo, Indija „sprogo“ naujais mokymais, pasižymėjusiais sudėtingesniais diskursais ir dorovės prinicipais – nuo Upanišadų iki budizmo ir džainizmo. Tas pats įvyko ir Graikijoje, kur pradėjo formuotis filosofija…
Štai jums ir gilus dvasinis didžiųjų epų skirtumas nuo pasakų ir blokbasterių. Pirmieji verčia suabejoti principų, kuriais vadovaujasi žmogus, teisingumu, iš naujo permąstyti etinius ir moralinius gyvenimo pagrindus bei skatina išeiti už įprastų diskursų ribų. Tai literatūra tikrai dvasiškai stipriems žmonėms. Antrieji gi užliūliuoja saldžiomis pasakomis, stiprina iliuzijų ribas, versdami žmogų pasilikti jam įprastame kevale. Skaitydami didžiuosius epus, mes kartu su visa žmonija einame dvasinės raidos keliu, aktualizuodami globalius diskursus, rasdami jų ribas ir plėsdami jas savo sąmonėje, kad asmeniškai įsitikintume sudėtingesnių koncepcijų būtinybe. Tačiau netgi turėdami po ranka Mahabharatą galime nepastebėti joje išdėstytos minties. Neatsitiktinai įvairiausi religiniai veikėjai nuo Rytų iki Vakarų bando nagrinėti savuosius tekstus gabaliukais, trumpomis citatomis, atsisakydami net minties gvildenti juos pilnai ir platesniuose kontekstuose. Tai leidžia smulkiai ištyrinėti medžius, taip ir nepastebint miško, kurį jie sudaro.
Pramāna – „teisingas“ žinojimas – tai pirmoji Patandžalio vritti, nurodanti ir vieną iš fundamentaliausių dvasinės raidos pagrindų – esančio diskurso ribų suvokimą, vedantį prie pažiūrų ir vaizdinių, o kartu ir elgesio formų, plėtimo ir sudėtingėjimo. Šri Šailendros Šarmos Bhagavad Gitos vertime Krišna sako: „Nieko nėra pasaulyje labiau apvalančio kaip išmintis.“ [4, 38] Penkto skyriaus 14-oje šlokoje panaši mintis išreiškiama tokiais žodžiais: „…išsilaisvinti galima tik įgyjus žinojimą. Jogo nebetraukia joks jam pažįstamas materialaus pasaulio objektas“.
[laisvas vertimas by Diman]
Šaltiniai:
http://yogasutra-comment.blogspot.com/2014/03/blog-post_20.html
http://www.shailendrasharma.org/gita-commentary
